Bibliotekoje pirmą kartą pristatytas kamishibai teatras

2018 10 03

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale (Trakų g. 20) pradedamas vykdyti Šiaulių miesto savivaldybės iš dalies finansuojamas  projektas „Kamishibai teatras bibliotekoje: kultūrinės ir kūrybinės improvizacijos”. Projekto tikslas – pasitelkus garsinio skaitymo ir kamishibai teatro derinį, skatinti pradinukų knygų skaitymą, ugdyti jų kūrybiškumą, gebėjimą identifikuoti, interpretuoti, analizuoti ir įvertinti gaunamą  informaciją. Spalio 1 d. bibliotekoje viešėjo  menininkė Kotryna Šešelgytė ir režisierius Giedrius Tamoševičius.

K. Šešelgytė – profesionali menininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Meninių interesų kryptys – tapyba, vitražas, keramika, stiklo menas, juvelyrika, meninė fotografija, knygų iliustravimas. 2014-aisiais K. Šešelgytė išvertė iš japonų kalbos ir iliustravo pasakų knygą „Budos skrybėlės“. Japonų kalba susidomėjo dar besimokydama Vilniaus dailės akademijoje. Pirmiausia tai buvo japonų kalbos kursai VU Rytų studijų centre. Vėliau keletą kartų gilino kalbos žinias Japonijoje. Pastaruoju metu  menininkė į Japoniją vyksta ne tik semtis žinių, bet ir yra savotiška lietuviškosios kultūros ambasadorė, kurios dėka turtingas Lietuvos kultūros paveldas tampa vis plačiau žinomas Japonijoje.

Edukacijos metu menininkai supažindino pradinukus su įdomiausiais Japonijos kultūriniais skirtumais, pristatė Lietuvoje dar mažai žinomą stalo teatro formą – kamishibai. Tai japonų tradicija (kami – popierius, shibai – drama, popieriaus drama), kuri buvo itin mėgstama nuo 1920 iki 1950 metų. Televizijos atėjimas išstūmė kamishibai iš Japonijos kultūros, bet pastaruosius kelerius metus ši unikali pasakojimo forma patiria pasaulinį renesansą.

Bibliotekoje projekte dalyvaujantys Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, Šiaulių „Juventos“ progimnazijos, Šiaulių Salduvės progimnazijos, Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijos, Šiaulių sanatorinės mokyklos moksleiviai galėjo pamatyti kamishibai teatro spektaklį „Tanabata“, kuriam iliustracijas sukūrė Kotryna Šešelgytė, pasiklausyti Giedriaus Tamoševičiaus skaitomos japonų liaudies pasakos „Kibičė ir ant galvos auganti vyšnia“.

Vaikai liko sužavėti tiek pateiktais faktais ir įspūdžiais apie Japoniją, tiek kamishibai teatru, kuris Šiauliuose dar yra naujovė. „Kamishibai teatras pirmiausia buvo sukurtas linksminti vaikus, bet ši idėja, pristatymo principas, vėliau buvo ir yra naudojamas įvairiuose pristatymuose,“ – teigia K. Šešelgytė.

Kada „užsikrėtėte“ Japonija?

Labai seniai. Dar mokiausi mokykloje. Tuo metu buvau gal 15 metų. Aišku, įtaką darė japoniška animacija. Be to mano mama groja orkestre ir ji važiavo į Japoniją. Taip viskas po truputį dėliojosi, o po to, kai pradėjau studijuoti akademijoje, pradėjau mokytis ir japonų kalbos, tad ir interesai su Japonija plėtėsi.

Daugeliui japonų kalba atrodo labai sunkiai išmokstama. Ar iš tikrųjų?

Reikia labai daug valios. Ypač pradėjus mokytis, nes gramatinė struktūra visiškai kitokia. Tarkim, japonų kalboje tarinys eina sakinio gale. Tad iš pradžių sudėtinga persiorientuoti. O sunkiausia, tikriausiai, yra rašyti, nes visai kita rašymo sistema. Visgi pats kalbėjimas nėra sudėtingas. Sakyčiau, lietuvių kalbai yra labai artima. Net japonai patys sako, kad, kai lietuviai kalba, lietuvių kalba jiems skamba panašiai į japonų.

Jau išmokus kalbėti japoniškai, sunku susišnekėti su japonu? Ar japonai, kaip, pavyzdžiui, mes, lietuviai, turi šnekamąją ir bendrinę kalbą?

Pirmiausia, tai japonai labai džiaugiasi, jei nors sakinį surezgi jų kalba, tad būtų galima sakyti, kad kaip ir nėra sudėtinga susikalbėti. Visgi iš kitos pusės, yra sunkumų. Lietuvoje yra du kalbos lygiai – tu ir jūs, o Japonijoje yra keturi lygiai – nuo neformaliausio, kuriuo galima bendrauti su draugais, iki formaliausio, vadinamosios nuolankiosios kalbos, tad tikrai yra sudėtinga šiuos kalbos lygius įvaldyti, kad galėtum įvairiose situacijose laisvai bendrauti.

„Šaltinėlio“ filiale pristatėte kamishibai teatrą. Lietuviams jis dar mažai girdėtas. Tad kas tai?

Kamishibai yra popierinė drama, nes japonų kalboje „kami“ reiškia „popierius“, o „shibai“ – „drama“. Šis teatras atsirado XX a. pradžioje, tarpukario metu, kada Japonijoje buvo gili depresija ir reikėjo praskaidrinti nuotaiką.

O dabar šiuolaikinėje japonų kultūroje kamishibai teatras dar yra populiarus?

Taip, vis dar populiarus, naudojamas prezentacijose, netgi firmose įprasta naudoti šią kamishibai formą, kai, pavyzdžiui, vienoje pusėje yra paveikslėlis, diagramos, o kitoje – aprašymas ir tada pasakotojas verčia tuos paveikslėlius kažką pristatydamas. Aišku, gal ne visada naudojama speciali dėžutė, būdinga kamishibai teatrui, bet pats principas labai dažnai naudojamas.

O jūs pati seniai dirbat su kamishibai teatru?

Ne taip ir seniai. Pirmą kartą prieš keletą metų su kamishibai susidūriau per ambasadą, kai išverčiau knygutę iš japonų kalbos ir reikėjo daryti pristatymą, tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje. Tada man ambasadoje ir pasiūlė pristatymą daryti naudojantis kamishibai teatru. Štai tada pirmą kartą iš ambasadoriaus ir sužinojau, kad toks yra.

Kaip profesionali menininkė, ko palinkėtumėte skaitytojams?

Palinkėčiau lavinti savo vaizduotę. Ne tik skaityti, įsivaizduoti, bet gal net patiems pabandyti sukurti savo istoriją. Manau, tai tikrai įmanoma, jei tik labai nori.

GALERIJA