Savanorė Anna iš Ukrainos: kuo daugiau savanoriauju, tuo labiau man tai patinka

2018 07 23

Užsukę į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filialą (K. Korsako g. 10), kuriame įsikūrusi vaikų jau pamėgta Šeimų erdvė, Užsienio kalbų mokymosi centras ir Komiksų centras, visada galite sutikti draugišką savanorę Anną Kidalovą iš Ukrainos. Bibliotekoje Anna savanoriauja  nuo kovo mėnesio ir iki pat gruodžio čia dirbs pagal Erasmus+ projektą, kuruojamą Europos savanorių tarnybos. Tad susipažinkime plačiau su šia miela ir kūrybinga bibliotekos savanore!

Anna, kodėl pasirinkai savanoriauti Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje?

Praėjusiais metais ieškojau galimybių keliauti ir užsiimti savanoriška veikla už Ukrainos ribų. Taip atradau Europos savanorių tarnybos kuruojamą Erasmus+ programą, suteikiančią galimybę vykti į kurią nors Europos šalį ir ten tam tikrą laiką savanoriauti. Tuo metu Europos savanorių tarnyba turėjo keletą ukrainiečių projektų, bet pasirinkau šį konkretų variantą, nes tai suteikia man galimybę užsiimti veikla, kuri man labai patinka. Pati esu iš didelės šeimos, turiu 5 jaunesnius brolius ir seseris, todėl labai patinka organizuoti vaikų veiklą ir tiesiog su jais bendrauti. Kita mano aistra – piešimas ir menas. Šioje srityje praėjusiais metais atlikau iliustratorės stažuotę American Publishing kompanijoje. Taigi, peržiūrėdama projektus įvairiose šalyse, pamačiau projektą Šiaulių miesto savivaldybės viešoje bibliotekoje esančiame Komiksų centre. Tai vieta, skirta vaikams mėgautis laisvu laiku po mokyklos, sužinoti apie meną ir komiksus, išbandyti įvairias nerealias skaitmenines priemones, tokias kaip 3D spausdintuvas, piešimo lentelės ir kt. Anksčiau nebuvau dirbusi su komiksais ar skaitmeninio meno stiliais, tad man buvo įdomu išbandyti naujas technologijas, todėl iškart supratau, kur noriu keliauti. Tad iki dabar labai džiaugiuosi galėjusi čia atvykti.

Ką žinojai apie Lietuvą, apie Šiaulius prieš čia atvykdama?

Beveik nieko! Žinojau, kad Lietuva – viena iš Baltijos šalių, sostinė – Vilnius. Nors, kai stažavausi JAV, turėjau labai gerą draugą lietuvį. Juokingiausia, kad pirmą kartą pamačiusi Šiaulių vardą, netgi negalėjau jo perskaityti!

Kokią patirtį įgijai savanoriaudama bibliotekoje?

Savanoriaudama čia, bibliotekos Šeimų erdvėje, Užsienio kalbų mokymosi centre ir Komiksų centre, aš įgijau patirties bendrauti su kitos, nei mano, kultūros įvairių amžiaus grupių vaikais. Taip pat įgijau patirties organizuoti ir vaikams, ir suaugusiems renginius (mažus piešimo klubus ar kalbų mokymą). Gerinu ir savo lietuvių kalbos įgūdžius, klausydamasi ir bandydama kalbėti lietuviškai. Beje, vaikai yra geriausi mokytojai. Dar viena labai naudinga patirtis – viešasis kalbėjimas, nes dažnai tenka čia apsilankiusioms vaikų grupėms pasakoti apie savanorystę, Ukrainą, meną, komiksus ar kalbas.

Tai kokia tavo savanorystės veikla bibliotekoje?

Pagrindiniai dalykai, kuriuos darau bibliotekoje, yra, kad padedu pasiruošti bibliotekos renginiams, juos fotografuoju, po to darau tų renginių apžvalgą, taip pat padedu bibliotekos dizainerei. Į bibliotekos Šeimų erdvę, Užsienio kalbų mokymosi centrą, Komiksų centrą labai dažnai atvyksta grupės mokinių, tad padedu organizuoti jų po pamokinę veiklą – smagiai mokomės kalbų, kartu skaitome, rengiu prezentacijas apie Komiksų centrą. Vaikams visada įdomu klausytis apie mano gyvenimą Ukrainoje ir ką aš čia veikiu. Kiekvieną dieną ateina nauji vaikai, tad veiklos ir žaidimų niekada netrūksta. Kita sritis, ką veikiu savanoriaudama – tai atstovauju Ukrainą skirtingų amžiaus grupių žmonėms, žmonėms su negalia, taip pat pristatau Erasmus+ programą paaugliams ir suaugusiesiems, pasakoju jiems apie savanorystės veiklas ir galimybes. Beje, atradau čia dar ir naują veiklą, net, galima sakyti, aistrą – tai vaikų veidukų piešimas. Man tai puikiai sekasi!

Esi savanoriavusi ir Jungtinėse Valstijose. Ar gali palyginti, kuo skiriasi ar kuo panašios savanorystės Lietuvoje ir Amerijoje?

Pagrindinis skirtumas yra kultūrų skirtumas. Kai savanoriavau Amerikoje, man buvo 16 metų. Man buvo įteiktas platus taisyklių sąrašas, kaip elgtis ir kaip nesielgti su vaikais, pavyzdžiui, viena iš taisyklių buvo per daug nesusibičiuliauti su vaikais arba niekada jų neapkabinti ir panašiai. Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, žmonės paprastai neturi problemų su tokiu bendravimu, tačiau, manau, kad taip yra todėl, kad mūsų kitokia kultūra, ir vaikai čia visą laiką mane apkabina. Tuo pačiu metu tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje savanoriai ir žmonės, dirbantys su vaikais yra labai jiems atidūs, paslaugūs ir aiškiai išdėsto veiklą ir užduotis. Tad savanoriška veikla yra įdomi abiejose vietose, ir aš galiu pasakyti, kad kuo daugiau savanoriauju, tuo labiau man tai patinka.

Ką veiki laisvalaikiu?

Laisvu laiku aš paprastai susitinku su kitais savanoriais iš įvairių miestų visoje Lietuvoje. Mes keliaujame kartu po šalį, aplankome įvairias vietas. Tris kartus vykau į darbo keliones Latvijoje ir vieną kartą į Lenkiją su savo ukrainiečiais draugais. Kalbant apie mano asmeninį laisvą laiką, tai jis man ypatingas, nes daug galvoju apie save, ateities planus ir perspektyvas.

O kaip sekasi mokytis lietuvių kalbos?

Tiesą sakant, lietuvių kalbos teko mokytis su Erasmus (35 valandas). Tai buvo gera pradžia, nes išmokau gramatikos ir daug žodžių (beje, gramatika labai panaši į ukrainiečių). Kalbant apie praktiką, tai mano kolegos tarpusavyje kalba lietuvių kalba ir dabar jau galiu nemažai suprasti. Taip pat lietuviškai bandau kalbėtis su vaikais ir kai kuriais žmonėmis, su kuriais dirbu. Tai, žinoma, sunku, tačiau žinau, kad mano draugams kitose Europos šalyse susikalbėti tos šalies kalba yra kur kas sunkiau nei man.

Kas labiausiai patinka Lietuvoje?

Lietuvoje man patinka žmonės, su kuriais leidžiu laiką. Juk sakoma, kad „tavo vieta, ne ten, kur esi, o žmonės, su kuriais esi“. Kalbant apie konkrečias vietas Lietuvoje, tai man labai patinka Klaipėda ir Kaunas. Na, ir dar man patinka, kad viešasis transportas visuomet yra laiku, o traukiniai yra gražūs ir švarūs.

Ar norėtum čia gyventi?

Galiu pasakyti, kad norėčiau gyventi Lietuvoje tam tikrą laiką. Manau, kad tai puiki šalis su nuostabiais ir tikrai šauniais miestais. Man patinka, kad čia nėra per daug žmonių. Vienintelė priežastis, kodėl man būtų sunku likti čia labai ilgą laiką, yra oras. Man čia šiek tiek per šalta, nors žiemą tikriausiai labai gražu.

Ką pasakytum tiems, kurie nori tapti savanoriais, bet dar abejoja?

Norėčiau pasakyti, kad pirmiausia, nustokime teisintis, kad trūksta savanorystės patirties, jūs jos ir neįgysite, jei nepradėsite savanoriauti. Geriausias dalykas yra tai, kad jūs savanoriaudami galite daryti tai, ką tikrai norite daryti, susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, padėti kitiems ir tuo pačiu metu iš to mokytis!

 

Žmonės, kurie yra savanoriai, jaučia gyvenimo prioritetus, jie supranta, ko patys nori iš gyvenimo ir kas jiems aktualu. Leonidas Donskis

GALERIJA