Kviečiame aplankyti „Saulės“ filiale prancūzų poeto Jean-Baptiste Cabaud parodą

2015 10 18

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filiale (K. Korsako g. 10) nuo 2015 m. spalio 21 d. iki lapkričio 21 d. eksponuojama Jean-Baptiste Cabaud paroda Astronominės Luiso-Augusto Blanki hipotezės (Les Hypothèses Astronomiques de Louis-Auguste Blanqui). Tai projekto „Komiksų erdvė bibliotekoje“ partnerių - Prancūzų instituto Lietuvoje dovana bibliotekai Komiksų centro atidarymo proga. Maloniai kviečiame šiauliečius atvykti aplankyti šią unikalią parodą.

 

nuotrauka

Jean-Baptiste Cabaud (1970) – prancūzų poetas, grafikas gimė Savojoje, nuo 1993-ųjų gyvena Lione. Po daugiau nei dešimties metų darbo grafikos srityje, nuo 2005-ųjų atsidėjo vien žodinei kūrybai, poezijai – rašomai, piešiamai, skaitomai, improvizuojamai. Su muzikantu ir kompozitoriumi Davidu Champey įkūrė vadinamosios elektroarktinės poezijos grupę Saint Octobre, kurios pasirodymų metu J. B. Cabaud skaito, rečituoja savo tekstus, taip pat su grupe rengia audiovizualinius, fotografinius, grafikos projektus. Su šia grupe poetas dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, o 2012 m. lankėsi Lietuvoje, audiovizualinės poezijos festivalyje TARP. Taip pat, 2015 m. Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu J. B. Cabaud dalyvavo tarptautiniame Poezijos pavasario festivalyje, Lietuvoje. Nuolat rengia kūrybines rašymo dirbtuves mokyklose, socialiniuose centruose tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Penkių knygų autorius; keturios iš jų poezijos, viena prozos, pastaroji skirta jaunimui, išversta į portugalų (išleista Brazilijoje) bei graikų kalbas.
Astronominės Luiso-Augusto Blanki hipotezės. 1871 metais, atsidūręs priverstinėje vienumoje viename iš Bretanės regiono kalėjimų, revoliucionierius Augustas Blanki parašė knygą Amžinybė per žvaigždes, o jos paantraštę pavadino Astronominės hipotezės. Šis trumpas tekstas yra išties neįprastas kūrinys, kuriame susilieja ir astrofizika, ir filosofija. 1872 metais buvo išspausdintos tik kelios ištraukos, kurių rankraštį Blanki savo seseriai perdavė iš kalėjimo vienutės. Reikėjo laukti ištisą šimtmetį, kol atsirado galimybė vėl iš naujo atrasti šią knygą, nes tik 1973-aisiais buvo išleistas visas tekstas. Dar ir šiandien šis veikalas mažai žinomas, nors minėto revoliucionieriaus kūryba yra plačiai paplitusi.

Pagal išsilavinimą Blanki nebuvo mokslininkas, jaunystėje studijavo teisę ir mediciną, bet vėliau greitai pasuko į politiką. Savo tekstą apie astronomiją jis pristatė kaip rimtą moksliškai pagrįstą kūrinį, parašytą išsamiai susipažinus ir su naujausiais to meto astronominiais atradimais (spektrometrija, tyrinėjančia cheminę žvaigždžių sudėtį; saulių gyvenimo ciklais, žvaigdžių karščio sumažėjimo ir atšalimo reiškiniais...), ir labiau ortodoksiškomis kitų dangaus stebėtojų teorijomis. Vis dėlto Blanki ryškiai išsiskyrė iš kitų to paties laikotarpio autorių: jis rėmėsi gana asmeniškais pastebėjimais aiškindamas tam tikrus dangaus reiškinius. Be to, astrofizikos žinias jis naudojo siekdamas sukurti filosofinę teoriją, kuri nors ir būdama labai savita, turėjo įtakos vėlesniems mąstytojams, pavyzdžiui, Nietzsche’ei arba Walterio Benjamino Amžinajam sugrįžimui.
Žiūrint iš mokslinės perspektyvos, Blanki ketino šiuo savo kūriniu moksliškai pagrįsti visatos veikimo dėsnius. Tam jam reikėjo remtis astronominėmis matematiko Pierre’o-Simono de Laplace’o XVIII a. pabaigoje pateiktomis teorijomis. Šio mokslininko Saulės sistema tuo laikotarpiu buvo nepamainomas veikalas, tačiau jį Laplace’as buvo užsibrėžęs taisyti ir tobulinti. Blanki laike ir erdvėje neturinčią ribų visatą ir itin poetišką jos veikimą aprašė literatūrine nepaprasto ir magiško grožio kalba. Pavyzdžiui, jis kalba apie tai, kad nė vienas atomas negali pasimesti erdvėje ir kad amžina visata negali išnykti nei dėl šalčio, nei dėl materijos trūkumo. Jis priduria, kad vienos saulės miršta, bet kiekvieną minutę iš naujo gimsta kitos – milžiniški meteoritų blokai skrodžia tuštumą ir galingai susiduria vieni su kitais, smūgio jėga tokia didelė, kad pasiekia ledines jų gelmes; jie lyg didžiuliai titnagai, kurie per trintį įskelia ugnį ir vėl įžiebia kadaise užgesusias saules. Blanki apibūdina kometas kaip „nepavojingus ir žavius sutvėrimus“, tai – „klajojantys niekiai“ apie kurių sudėtį tais laikais nebuvo nieko žinoma. Jis teigia, kad tūkstančiai kometų pakliūna į saulės traukos spąstus, ima grūstis ir užgęsta prie žemės orbitos didelėse kometų kapinėse, kurios sušvinta paslaptingomis prošvaistėmis rytais ir vakarais, kai būna giedra.
Ieškant filosofinių Blanki idėjų, pirmiausia reikia pažymėti tai, kad kalėjime praleisti metai jo nepakeitė, jis išliko toks pat ryžtingas revoliucionierius ir ateistas. Jis siekė sukurti Žmogaus nemirtingumo teoriją, kuriai paaiškinti būtų reikalinga nebe religija, o pagrindiniai elementariosios fizikos dėsniai. Tuo laikotarpiu buvo žinoma, kad bet kurią materiją, sudaro, vieni ar jungdamiesi, 64 cheminiai elementai: vandenilis, deguonis, azotas, karbonitas ir kiti. Net jei, kaip ir Blanki, tartume, kad bėgant laikui šių elementų atrandama vis daugiau ir kad jų sąrašas pailgėja iki 100, įmanomas junginių skaičius, kad ir koks didelis būtų, yra baigtinis. Todėl esant begalinėje visatoje, kurioje negali būti materijos tuštumos, šie junginiai turi kartotis ir atkurti kur nors tą patį, kas jau buvo atsiradę tam tikroje vietoje. Todėl galima ne tik teigti tai, kad egzistuoja nepaprastai daug mūsų Žemės kopijų, pasklidusių visatoje, bet ir tai, kad kiekvienoje jų mūsų pačių kopijos gyvena tą patį gyvenimą kaip ir mes, tuo pačiu arba skirtingu laiku. Todėl tos pačios priežastys visuomet sukelia tas pačias pasekmes, o mūsų kopijų praeitis tokia pati kaip ir mūsų, ateitis – taip pat... Vadinasi, net jei ir negali gyventi savo kopijų gyvenimo, Žmogus yra nemirtingas, nes šių kopijų tiek daug (šiandien galėtume jas vadinti klonais), jog mirti Žmogui tampa nebeįmanoma. Vis dėlto būti nemirtingam nėra taip jau linksma. Jei viskam lemta mechaniškai kartotis, revoliucionierius Blanki, kad ir kiek visatoje būtų jo kopijų, niekada neišvengs 37 metų kalėjimo nė viename iš savo gyvenimų ir niekada nepamatys, kad ir kaip stengtųsi, kaip triumfuoja jo idėjos. Ką tokiu atveju daryti? Negalima neprisiminti filosofo Albert’o Camus ir jo samprotavimų apie Žmogų Absurdo akivaizdoje. Laimei, Blanki mano, kad begalybė palieka galimybę visiems įmanomiems variantams.
Šioje parodoje – didelio formato (70x50 cm) piešiniai naudojant kalkę ir popierių, vidutinio dydžio piešiniai (~45x35 cm) ant popieriaus bei kinišku tušu perrašytos originalaus teksto ištraukos. Remiantis Blanki idėjomis, kuris teigė, kad sudėtingą visatą galima paaiškinti tuo, jog egzistuoja didelis skaičius junginių iš riboto skaičiaus elementariųjų elementų, bandoma supažindinti su fizikinėmis ir filosofinėmis įžvalgomis, kurias Blanki atskleidė rašydamas Astronomines hipotezes. Griežtumo ir mokslinio dalykiškumo šiame kūrinyje nestinga, tačiau už viso to, kaip ir matėme, gali slypėti grožis ir didinga poezija. Šie minimalistiniai piešiniai tušu yra paremti ne tik Blanki tekstu – grafinio įkvėpimo autorius taip pat semiasi iš XIX a. Gustavo Dorė graviūrų bei iš Vidmanšteteno (Widmanstatteno) Figūrų – mokslinio 1804 metų atradimo, kai buvo daugiau sužinota apie geležinių meteoritų struktūrą.

Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena

Institut francais de Lituanie

GALERIJA